Odos sandara

Oda (lot. cutis)- pats didžiausias kūno organas (jos paviršius yra 1,5- 2 m²). Oda atsinaujina iš vidaus ir nuolat keičiasi. Odą sudaro trys sluoksniai:  antodis (epidermis), tikroji oda (derma) ir poodinis ląstelynas (hipoderma). Visi šie sluoksniai savo ruožtu skirstomi dar į keletą sluoksnių. Visi odos sluoksniai sudaro funkcinę estetinę visumą, kuri lemia žmogaus išvaizdą ir atspindi jo sveikatos būklę.

Epidermis, epidermis, - tai išorinis odos sluoksnis, sudarytas iš ragėjančių daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Epidermio gilumoje yra pamatinės epidermio ląstelės, kurios nuolat dauginasi. Jos pakeičia nusilpusias suragėjusias epidermio paviršiaus ląsteles.

Epidermyje yra melanocitų, kuris sintezuoja pigmentą melaniną. Jis suteikia odai spalvą, apsaugo ją ir po ja esančius gilesnius audinius nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio. Epidermį sudaro keturi vienas ant kito gulintys sluoksniai:

•     Pamatinis sluoksnis (Stratum basale). Šis sluoksnis susideda iš prizminių ląstelių, kurios nuolat mitoziškai dauginasi ir melanocitų, kurie turi pigmento melanino. Taip pat šiame sluoksnyje yra Langerhanso ir Merkelio ląstelių.
• Dygliuotasis sluoksnis (Stratum spinosum). Pats storiausias epidermio ląstelių sluoksnis. Sudarytas iš jaunų ląstelių. Per tarpląstelinius plyšius teka limfa, kuri ir atneša maisto medžiagų, o nusineša panaudotąsias.
• Grūdėtasis sluoksnis (Stratun granulosum). Jis sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas.
• Raginis sluoksnis (Stratum corneum). Raginiame sluoksnyje ląstelės suplokštėjusios, negyvos. Apie 50% jų masės sudaro keratinas ir kiti skleroproteinai (atraminiai baltyminiai dariniai), kieti ir netirpstantys vandenyje. Tarpląstelinę erdvę užpildo riebalai, riebiosios rūgštys, cholesterinas, riebaluose tirpių dalelių lipidai, amino rūgštys, cukrus ir vandenyje tirpios medžiagos. Sluoksnio storis apie 0,03 mm. Raginis sluoksnis patikimai saugo organizmą nuo neigiamų aplinkos veiksnių ir neleidžia išgaruoti drėgmei. 

Tikroji oda (derma), corium, yra po epidermiu. Ją su epidermiu glaudžiai sieja pamatinė membrana. Tikroji oda turi paviršinį spenelinį sluoksnį (Stratum papillare) bei po juo esantį tinklinį sluoksnį (Stratum reticulare). Spenelinis sluoksnis sudarytas iš puriojo jungiamojo audinio. Jame kolageninių, elastinių, retikulinių skaidulų pluošteliai sudaro švelnų tinklelį. Speneliniame sluoksnyje yra išaugų – spenelių, atsisukusių į epidermį ir įsiterpusių į jį. Spenelių didumas ir skaičius priklauso nuo mechaninio odos poveikio. Jie ypač ryškūs padų, delnų, kelių, alkūnių srities odoje. Speneliai išsidėstę tam tikromis linijomis, sudaro sudėtingą piešinį. Šis piešinys rankų ir kojų pirštuose yra genetiškai determinuotas ir individualus, todėl pirštų atspaudai naudojami asmens tapatybei nustatyti. Spenelinis sluoksnis be aiškios ribos pereina į tinklinį. 

Tinklinis sluoksnis sudarytas iš skaidulinio jungiamojo audinio su ryškiu kolageniniu ir elastiniu skaidulų tinklu. Šiame sluoksnyje yra prakaito ir riebalų liaukos bei plaukų šaknys.

Tikroje odoje yra arterijų, venų, limfagyslių bei nervinių skaidulų, kurios baigiasi įvairios sandaros ir funkcijos receptoriais.

Poodis, hypoderma, jungia odą su giliau esančiais audiniais (fascijomis, raumenimis). Jį sudaro purus jungiamasis audinys. Poodyje kaupiasi riebalinis audinys, kurio įvairiose kūno vietose yra nevienodai. Jis ryškus pilvo, sėdmenų, padų srityse. Vokų, lūpų raudonio, varpos, kapšelio poodyje riebalinių ląstelių nėra. Kitose kūno vietose jo storis priklauso nuo amžiaus, lyties, konstitucijos, mitybos ir kt.

Oda – pirmasis audinių ir organų apsaugos barjeras nuo daugybės agresyvių aplinkos veiksnių. Ji atlieka nemažai funkcijų: šalina šlakus, dalyvauja vandens, druskų, angliavandenių, baltymų apykaitoje. Odoje vyksta cheminės reakcijos, sintetinasi daugelis medžiagų: melaninas, keratinas, vitaminas D, kuris reikalingas augimui ir kaulų kalcifikacijai, kai kurie fermentai. Oda saugo organizmą nuo saulės spindulių, mikroorganizmų, toksinių medžiagų. Oda – toks pats gyvybiškai svarbus organas, kaip ir širdis. Oda palaiko pagrindines gyvybines organizmo funkcijas. Kadangi oda yra tarpininkas tarp organizmo ir aplinkos, pagrindinė jos funkcija – saugoti  organizmą nuo agresyvių fizinių ir cheminių išorės veiksnių. Vykstant biologinei apykaitai tarp išorės aplinkos ir organizmo, oda atlieka savotiško filtro vaidmenį. Už pastovią mūsų organizmo kūno temperatūrą turime būti dėkingi odos kraujagyslėms ir prakaito liaukoms. Nervų galūnėlių koncentracija odoje atlieka jutiminę funkciją. Odos funkcijos:

  Barjerinė apsauginė:

• Dėl skvarbumo savybės oda neleidžia patekti į organizmą agresyviems cheminiams komponentams, saugo organizmą nuo dehidratacijos.
• Sintetina pigmentą melaniną, saugo nuo ultravioletinių spindulių.
• Sukuria hidrolipidinę plėvelę (iš prakaito, riebalinių liaukų sekreto), kuri dėl savo rūgščios terpės stabdo bakterijų dauginimąsi odos paviršiuje, neleidžia infekuotis, palaiko drėgmę, suteikia aksominę tekstūrą.
• Poodinis reibalinis audinys ir tikroji oda (derma) sušvelnina smūgius, apsaugo po ja esančius organus ir raumenis, saugo organizmą nuo šalčio.

Apykaitinė:

    Oda kvėpuoja, funkcionuoja kaip audinys, kurio ląstelės geba prisijungti deguonį, vandenį ir mineralines medžiagas tiesiogiai iš aplinkos. Prakaitas išskiriamas per smulkutes angeles, odos poras. Žmogaus kūne yra apie du milijonai odos porų. Toksinai ir nešvarumai, dulkės ir bakterijos kiekvieną dieną kaupiasi ant odos ir gali užkimšti šias poras, todėl labai svarbu gerai valyti odą, pagal individualų odos tipą tinkamai parenkant kosmetines priemones. Netinkamai prižiūrint odą galima sutrikdyti jos balansą ir išprovokuoti ankstyvą senėjimą.

 Termoreguliacinė:

• Oda organizmui padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą, apie 37 ⁰ C. Šaltuoju metų laiku drebulys sušildo kūną, kraujo kapiliarų susiaurėjimas, dėl kurio pabąla oda, neleidžia per daug atvėsti kraujui.
•  Kvėpuodama oda išskiria anglies dvidegenį ir sugeria deguonį, dalyvauja organizmo dujų apykaitoje, todėl pakilus aplinkos temperatūrai, sportuojant, nerekomenduojama naudoti dekoratyvinės kosmetikos.
•    Karštis sukelia gausų prakaitavimą – taip atvėsinamas odos paviršius, o kraujo tėkmės padidėjimas kapiliaruose pašalina daugiau kalorijų. Karštyje dėl šių procesų oda parausta.
•   Šaltis pajuntamas greičiau negu šiluma, tačiau į šaltį, ir į šilumą įvairūs odos plotai reaguoja skirtingai. Veidas mažiausiai jautrus temperatūros pokyčiams, o rankos ir kojos jautriausios šalčiui. Oda jaučia 0,5 laipsnio temperatūros skirtumą.

 Informacinė – jutiminė:

 Lytėjimas – pirmasis iš penkių pojūčių, kuris atsiranda dar embrioniniu laikotarpiu. Oda yra tarpininkas tarp smegenų ir supančios aplinkos, perduodant informaciją iš nervų galūnėlių. Įvairių rūšių receptoriai odoje išsidėstę netolygiai. Viename kvadratiniame odos centimetre sutelkta apie 25 taktilinių, 500 skausmo, 12 – 13 šalčio, 1 – 2 šilumos, taip pat spaudimo, vibracijos receptorių ir kt. Oda geba parodyti ir kai kuriuos vidinius procesus: pyktį (parausta arba pabąla), baimę (prakaituoja, pašiurpsta), liečiant galima nustatyti daikto savybes, orientuotis aplinkoje. Pagal odos būklę galima spręsti apie žmogaus sveikatą.

Be šių pagrindinių, oda dar atlieka ir daugybę kitų funkcijų: imunologinę (daugelio autorių duomenimis, oda yra pirminis imuninis organas, per kurį naujagimio organizmas jau pirmosiomis valandomis intensyviai bendrauja su aplinka), rezorbcinę, sekrecinę, estetinę – fenotipinę, ir kitas funkcijas.

Apibendrinant galima teigti, kad visos odos funkcijos faktiškai atlieka vieną – apsauginę funkciją, todėl oda yra gyvas ekranas, apsauginis skydas, suteikiantis gyvoms būtybėms formas ir garantuojantis išlikimą.